Judesio tūris, 2013
Muzikos instrumentas, 2013

Judesio tūris, 2013
Muzikos instrumentas, 2013
Be pavadinimo (judesys, aplink kurį nėra nei šuns, nei pagaliuko), 2012

Roberto Narkaus fotografijos

Tegul vėliau nei niekada: muzikantė, tekstų autorė Geneva Jacuzzi iš L.A. atvyksta į Vilnių. Geneva – atlikėja, kurios lyrika lavina vaizduotę, o muzika yra artima kūnui ir sielai, nes užrašyta analoginiu signalu. Post-pankė Kleopatra, aštunto dešimtmečio modelis ir devinto dešimtmečio paauglė – tik keli iš Genevos alter ego. Albumas “Lamaze” vienas iš nedaugelio, kurio išklausęs 20 kartų, galėsi klausytis per amžius: tuff, hammering, dreamy, synth, rap, visual, deep, significant.

Renginį atnešė: The Gardens ir Synthsoulsizer

Internete:
http://genevajacuzzi.com/
https://thegardens.lt/
http://dosclub.tk/
http://surfthroughrockcountry.tumblr.com/

Šių metų gruodžio 15 dieną, šeštadienį, The Gardens parodų erdvėje atidaroma Laros Favaretto personalinė paroda.

Lara Favaretto (g. 1973) – italų menininkė, gyvenanti ir dirbanti Turine (Italija). Jos kūriniuose – skulptūrose, instaliacijose, performansuose – svarbios nuorodos į šiuolaikinę visuomenę, jos autonomiškumo bei kontrolės sąlygiškumą, industriją ir meno istoriją. Menininkės darbai neretai satyriški – humoras čia sumišęs su tragizmu ir drama. Animuoti objektai (“šokantys” automobilių plovyklos mechanizmai, uždaras konfeti kambarys, “švilpiantys” dujų balionai) kelia šypseną sykiu baugindami neįprastu daiktams savarankiškumu bei “fizionomijomis”. Favaretto kūrybai būdingas efemeriškumas, išreikštas fiziniu eksponuojamų objektų laikinumu, atminties ir monumentalumo temos, ryškiausiai plėtojamos darbų serijoje “Momentary Monuments” (“Momentiniai monumentai”). Kurdama instaliacijas menininkė dažnai panaudoja rastus daiktus, jau anksčiau eksponuotus kūrinius ar jų dalis, ir taip naujuose kontekstuose išryškina tų objektų potencialumus bei galias.

Pirmą kartą vienoje erdvėje kartu eksponuojami trys anksčiau menininkės sukurti kūriniai: “27 Luglio” (“Liepos 27”), 2002, “DOVE VA LA STRADA VA LO STESSO” (“Kur tik kelias eina-eina vienodai”), 2006, “For All Ages” (“Bet kuriam amžiui”), 2006. Specialiai The Gardens parodų erdvei sukurtoje instaliacijoje ventiliatoriai pučia orą tam tikru greičiu, tik tiek, kad pavyktų išlaikyti piešinius ir menininkės gimimo dieną žymintį kalendoriaus lapelį prie sienos. Paroda kviečia pagalvoti apie erdvę skirtingais greičiais, tam, kad ji būtų atkurta kur nors kitur.

Svarbesnės Laros Favaretto personalinės parodos: “Momentary Monument IV”, d’OCUMENTA (13), 2012; “Just Knocked Out”, MoMA PS1, 2012; “Painlessly Consumed”, galerija Franco Noero, 2010. Svarbesnės grupinės parodos: “Making Worlds”, 53-ioji Venecijos bienalė, 2009; Frieze meno projektai, Frieze meno mugė, 2007.

Kuratorės: Gerda Paliušytė ir Inesa Pavlovskaitė

Atidarymas šį šeštadienį, gruodžio 15 d., 19:00-21:00

Paroda veiks iki vasario 15 d., 2013.

Parodą remia LR kultūros ministerija.

Lara Favaretto, ekspozicijos vaizdas

Lara Favaretto, 27 Luglio (“Liepos 27”), 2002

Lara Favaretto, DOVE VA LA STRADA VA LO STESSO (“Kur tik kelias eina-eina vienodai”), 2006

Lara Favaretto, For All Ages (“Bet kuriam amžiui”), 2006

Lara Favaretto, DOVE VA LA STRADA VA LO STESSO (“Kur tik kelias eina-eina vienodai”), detalė, 2006

Roberto Narkaus fotografijos

Mastelis ir dydis šioje parodoje tampa mintimi, judančia tarp daiktų ir atstumų, atskira forma, kurią Odisėjas turėjo galvoje eidamas su irklu ant peties ir laukdamas nepažįstamojo klausimo kam jam tas kastuvas.

Gediminas G. Akstinas (g. 1987) šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. Paskutinės parodos: Vakaras su daktaru Šepardu, Šiuolaikinio meno centras, 2012; Žvirbliai, Šiuolaikinio meno centras, 2012; Scenarijus baseinui, Vilniaus Lazdynų Baseinas, 2012.

Jurgis Paškevičius (g. 1987) šiuo metu gyvena ir dirba Amsterdame.  Paskutinės parodos:  Žvirbliai, Šiuolaikinio meno centras, 2012; Who’s Knocking At My Door?, TV Series, Episode 1, 2, 3, Bosboom Toussaintstraat, 2012; Scenarijus baseinui, Vilniaus Lazdynų Baseinas, 2012.

Ši ekspozicija galėtų turėti daug pavadinimų. Kiekvienas jų priklausytų nuo pirmos atėjusiojo minties, kuri vedžiotų kūną žengiant nuo vieno darbo prie kito, nuo vieno prie kito. Taip, pavyzdžiui, galėtų atsirasti Moby Dikas arba Snaigės. Arba Moby Dikas sningant. Tokiu atveju Moby Diko nesimatytų – Hermanas Melvilis teigia jį buvus baltu banginiu, o smarkiai sningant, net ir žymiai lengviau apčiuopiami daiktai pameta savo formas ir dydžius. Tuomet jų vaizdas priklauso nuo tavęs – žiūrovo – ir snaigių – išorinių veiksnių šiapus. Noras kuo aiškiau suprasti daiktus gali skatinti mastelio poreikį ir taip nuvesti į pagalbinio dydžio, reikalingo tam masteliui sukurti, paieškas. Kad ir degtukų dėžutės kišenėje. Žvilgsnis keliautų degtukų dėžutės paviršiumi, slystų atgal į save ir vėl į norimą suvokti objektą ar fenomeną. Taip kai kurie daiktai tampa masteliais-sutartiniais dydžiais, t.y., tarpininkais tarp žiūrovo ir sunkiau suvokiamo vaizdo.

Dar įdomiau, kai tokiais tarpininkais tampa pačios mintys, nuvedusios į degtukų dėžutės suradimą kišenėje ir vėliau sekantį dėžutės atsiradimą delne, mąstant apie ją kaip dydį, reikalingą suprasti tądien prieš akis išnirusiai ir tave nustebinusiai formai. Mintys taipogi randasi kaip formos, nepriklausomos nuo to, kur link esame jų vedami. Jeigu kalbėdami apie spalvą mes pamatome jos gylį, tuo pačiu mes sutinkame ir mintį, tarpstančią atskiru pavidalu šio stebėjimo eigoje. Tai suvokus įdomu galvoti apie mintį, veikiančią kaip sutartinis dydis/mastelis, t.y., mintį-mastelį; galvoti, kaip ta pati mintis atsimuša į konkrečius pavyzdžius ir to pasekoje kinta bei leidžiasi jų nešama. Pepsi ar Coke?

Kita vertus, paroda nėra iš anksto apspręstas žemėlapis. Parodos kūriniai, atskirai nurodantys į kintamus dydžius ar kontūrus, kartu jungiasi į vieną kalnagūbrį. Visa ekspozicija kartu su savo kūriniais veikia kaip potencialūs masteliai, o masteliai gali tapti gidais naujiems žemėlapiams rastis.

Gerda Paliušytė

Gediminas G. Akstinas, Sumanymo linkėjimas, 2012
Piešinys ant popieriaus, eksponuojamas koridoriuje šalia pagrindinio įėjimo į žvaigždžių salę.

Gediminas G. Akstinas, Be pavadinimo, 2012
Dvi sustabdytų kadrų nuotraukos iš video medžiagos, filmuotos Vilniaus paveikslų galerijoje, dieną, kuomet skalbiamos užuolaidos. Nuotraukos kabo šalia galinio žvaigždžių salės įėjimo.

Gediminas G. Akstinas, Kadro rodymas, 2012
Kadras rodomas kino salėje rugpjūčio 31 d. 19:30 ir 20:00.

Jurgis Paškevičius, Antrininkas, 2012
Nespalvota fotografija, kabanti ant kolonos antro aukšto hole.

Jurgis Paškevičius, Šriftai, 2012
Nespalvotos skaidrės projekcija The Gardens parodų erdvėje.

Jurgis Paškevičius, Palydovo stebėjimas, 2012
Objekto ant planetariumo stogo fotografija, atsirasianti internete. Objektas ant stogo liks iki pirmo susitikimo su jį nufotografuosiančiu palydovu.

Roberto Narkaus fotografijos

Lauros Kaminskaitės paroda Walking in a Title parodų erdvėje The Gardens

Liepos 1—liepos 28
Atidarymas liepos 1d. 18 val.

Walking in a Title—personalinė Lauros Kaminskaitės paroda, kurioje meno kūrinys, pavadinimas, ekspozicijos erdvė ir tekstai-vaiduokliai nepaliaujamai keičiasi vietomis. Gyvosios struktūros čia sukuria skirtingus laikus, kuriuose galima vaikščioti įvairiais stiliais.

Kiti parodos dalyviai: Valentinas Klimašauskas, Francesco Pedraglio, Matthew Post (Post Brothers).

Laura Kaminskaitė (g. 1984)—jaunosios kartos menininkė, kurianti objektus, knygas ir tekstus. Menininkės kūriniuose intuityviai persidengia meno ir kasdienio pasaulio logikos ar jų nebuvimai, vyksta nuolatinės formų aktualizacijos begalybės.

Paskutinės parodos: Žvirbliai (Lietuvos dailė 2012), ŠMC, Vilnius, 2012; Vakaras su daktaru Šepardu (Lietuvos dailė 2012), Vilniaus paveikslų galerija, Vilnius, 2012; Intermission, Riga, 2011.

Parodos kuratorė: Inesa Pavlovskaitė

The Gardens
Konstitucijos pr. 12A, Vilnius
Darbo laikas: ketvirtadienis—penktadienis
, 17:00—19:00 
arba susitarus
Kontaktinis asmuo: Inesa, inesa@thegardens.lt, +37068604325
www.thegardens.lt

Renginį remia LR Kultūros ministerija

Lauros Kaminskaitės nuotraukos

I
Marija Olšauskaitė sako, kad Titanium kristalas panašus į Onos Bažnyčios bokštus, kuriuos ji mato pro savo studijos langą. Įsitikinau tuo, kai vartėm Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumą“ (1842-1875). Atvertus pirmąjį lapą jame kaip kelioniniame altoriuje stovėjo didelis ir gražus Vilčinskio portretas. Kelionės metu jo lydimas miestas atsispindėjo pats savo graviūrose. Spalvoti blyksniai tarybiniame reprodukcijų albume – ant gatvės grindinio, ant fasado kampo, ant suoliuko sėdinčios damos batelio.

Įdomu, kad to paties albumo reprodukcijas dabar galima pamatyti Pylimo gatvėje esančioje poliklinikoje, pirmo aukšto koridoriuje. O priešais, visai toje pačioje gatvėje kaip poliklinika yra kristalų ir mineralų parduotuvė. Jos pardavėja iš pradžių turėjo kuruoti Marijos Olšauskaitės parodą. Tąkart ji ant galvos mūvėjo ilgą smailėjančio bokšto formos skrybėlę ir perskaitė mums Titanium kristalo aprašymą:

Титаниум или титанит – минерал, силикат калция и титана. Встречается в виде уплошенных кристаллов. Цвет бурый, желтый, желто-зелёный, иногда красный, розовый, зелёный. Синоним титанита – сфен. Слово «сфен» в переводе с греческово означает «клин», и действительно, кристаллы етого минерала имеют характерную клиновидную форму. Минерал сфен – замечятелной красоты камень…

II
Daiktai gali būti pasaulio savybėmis. Filosofas Gaston‘as Bachelard‘as rutulį arba sferą įvardino kaip vieną tokių – esminių pasaulio savybių. Kitas filosofas, meksikietis Manuel‘is deLanda, sakė, kad kubas, kristalinė struktūra yra ta forma, per kurią galima struktūruoti aplinkinį pasaulį. M. deLanda dar žinomas dėl savo psichitropiniu būdu pakitusios sąmonės būsenų taikymo mąstyme. Jau apie penkiasdešimt metų, lydimas šamanės, M. deLanda patiria tai, ką tiki keičiant materialią jo smegenų konsistenciją. Pasak jo, smegenys tuo metu tampa skysta forma.

(Paragaukit kokteilio)

III
Mano sena kambariokė, žolininkė, kartą pavadino Mariją „mažąja skulptore“. Marija Olšauskaitė yra vilnietė skulptorė, ir tikra tiesa, kad kartais mėgsta mažus objektus savo kūryboje. Tokios yra ir „Cocktail Figures“ (2011), susikibusios undinėlė su beždžione, išlietos iš kobalto ir padengtos vario sluoksniu. (Laikau jas savo kišenėje atidarymo metu). Maža ir suknelė, nors ją teoriškai galėtų apsirengti žiūrovas, atėjęs į parodą, nes ji – vitražo kristalo atspindys.

Šiek tiek paslėpta spindinti suknelė pavadinimu „Kairo Naktis“. „Kairo Naktis“ taip pat yra ir akmuo, silikatinis mineralas, kuris buvo randamas jau prieš tūkstantį metų. Kai mums jį parodė tuomet dar parodos kuratorė kristalų ir mineralų parduotuvės pardavėja, kalbėjome apie tai, kaip skirtingai šis akmuo turėjo veikti anų laikų žmogų – nemačiusį judančių vaizdų, mastantį lyg vizijomis lyg kadrinės vizualybės ženklais. Kairo Naktis įtraukia į savo vidų – tamsiame akmenyje matyti daugybė spindinčių kristalų.

IV
Tačiau iš tikrųjų visa ši paroda pristato vieną kūrinį – ir tai yra Vitražas. Būtent per jį Marija Olšauskaitė patiria erdvę ją susiedama su kūriniais. Ir tada jau nebe taip svarbu, kas atsirado pirmas. Spalvoto stiklo kompozicijoje telpa ir visos šitos istorijos, apimančios tik jo sukūrimo laiką. Tačiau kūrinio poveikio apimtis yra nepamatuojama. Jeigu paroda būtų savo pačios atspindys, tai ir būtų tai – vitražas, kuriame vaizduojamas kristalas, kuris yra miesto atspindys. Taigi paroda – miestas, paroda – kristalas, paroda – Marija Olšauskaitė.

Monika Lipšic

Marija Olšauskaitė, g. 1989 yra jauniausios kartos vilnietė menininkė. Savo pirmoje personalinėje parodoje ji pristato kompoziciją, kurios istorija pasakojama per kristalo vaizdinį ir jo atspindį. Serijoje darbų atsiranda paroda, kurios priežastis sutampa su jos pasekme – Marijos Olšauskaitės solo paroda.

Marija sako, kad Titanium kristalas panašus į Onos Bažnyčios bokštus, kuriuos ji matė pro savo studijos langą. Įsitikinau tuo, kai vartėm Kazimiero Vilčinskio albumą. Įdomu, kad to paties albumo reprodukcijas dabar galima pamatyti Pylimo gatvėje esančioje poliklinikoje, pirmo aukšto koridoriuje. O priešais, visai toje pačioje gatvėje kaip poliklinika, yra kristalų ir mineralų parduotuvė, kurios pardavėja iš pradžių turėjo kuruoti Marijos Olšauskaitės parodą. Tąkart ji ant galvos mūvėjo ilgą smailėjančio bokšto formos skrybėlę ir perskaitė mums Titanium kristalo aprašymą.

Parodos kuratorė Monika Lipšic

Parodos atidarymas gegužės 19 d. 19 val.

Parodos organizatoriai dėkoja: spaudos paslaugų centrui „CopyPro“ ir įmonei „Tavina“.

Rūtos Junevičiūtės nuotraukos

Vienas senas muziejininkas, atsakingas už pastovios nedidelio dailės muziejaus ekspozijos formavimą ir jaučiantis silpnybę abstrakčiai tapybai sutikęs mane nuolat guodžiasi, kad, kai kurie, ypatingai jam patikę kūriniai, praranda pusė savo paveikumo tik atsiradę muziejaus kolekcijoje. Jis dažnai pasakoja man kaip kartą vietinio tapytojo studijoje išvydo puikų paveikslą, iškarto tapusį gražiausiu kada nors matytu vakarėjančio miesto vaizdu. Muziejininko pastangų dėka muziejus galiausiai įsigijo minėtą kūrinį, tačiau pats muziejininkas smarkiai nusivylė niekaip negalėjęs rasti tinkamos vietos jo ekspozicijai. Ilgainiui jis susiprato nevalingai bandantis atkurti pirminį paveikslo paliktą įspūdį – tuomet už lango temo, prietema iš lėto smelkėsi į dailininko studiją, o paveikslą nutapęs žmogus tyliai, beveik nekvėpuodamas kurį laiką švietė į savo kūrinį žibintuvėliu, norėdamas pratęsti muziejininko susitikimo su kūriniu laiką. Muziejininkas papasakojęs šią istoriją visada pabrėžia, kad susitikimai su kūriniais niekada nesikartoja, o atsisveikindamas pamini, kad vis dar rašo knygą apie susitikimo su minėtu tapybos darbu patirtį.

Muziejininko rašoma knyga jau įgavo fizinį prasitęsusio susitikimo pavidalą. Įsivaizduokite, kaip būtų pasikeitęs jo pirmas žvilgsnis į minėtą paveikslą, jeigu būtų numanęs, kad tai yra jo būsimos knygos fabula. Galvojimas apie būsimą knygą šiuo atveju lemtų muziejininko žvilgsnį, taip pat kaip susitikimas lėmė muziejininko knygos siužetą. Toks yra ir šios parodos radimasis, prasidėjęs nuo pasiūlymo Gediminui Akstinui ir Antanui Gerlikui susitikti Susitikimų parodoje. Dviejų menininkų patirtys atsiranda dialogo situacijoje kartu su žinojimu, kad abiejų kūriniai bus regimi viename kambaryje.

Susirgo žmogus. Pasidarė agresyvus, ėmė nepagarbiai elgtis, kabinėtis prie žmonių, muštis gatvėje ir stumdytis vakarais kavinėse. Išėjęs laukan garsiai rėkdavo – EI LABAS, Merginos! LABAS! –
šios nueidavo, o jis, atsisukęs i žmogų už savęs: – EI TU, KUR EINI, A!? TU KUR EINI
KLAUSIU! TU nebijok nebijOk, jūs tik pažiūrėkit į jį. Tu ką išsigandai? !
AAAAA!!!! AAAA!!!! ei, kur bėgi?! Tu kur bėgi aš pasakiau! ATEIK ČIA, LOPAS,
kO BĖGI ? !! /
Šalia buvę žmonės nežinojo ką daryti ir iškvietė policiją.
Supakavo agresyvųjį ir išvežė i nuovadą.
Rytojaus dieną, išėjęs iš areštinės ir grižęs namo, žmogus sulaukia skambučio. Malonus moters balsas jo paprašo atvykti tuo ir tuo adresu. Nuvažiuoja.
Jį nuveda pro duris ir jūs iškart patenkate pas kitą žmogų, kuris neprisistato.
– Sveiki, sveiki! – džiaugsmingai sveikinasi jis.
Prie kito stalo sėdi jauna mergina. Jos plaukai ilgi ir švytintys. Ji jums pasirodo graži.
Čia jums išrašoma kelionė i egzotišką šalį kur keturias savaites mokysitės
groti varine dūdele.
Šią istoriją kartą papasakojo Antanas Gerlikas. Jos realumas kaip ir autorystė niekaip
negali buti patvirtinta, tačiau ji kaip ir kiekviena paroda ar meno kūrinys
gali tapti kelionės pradžia, viduriu arba tiesiog iššokti iš atminties susitikus.

Monika Lipšic

Antanas Gerlikas. Be pavadinimo. 2012

Antanas Gerlikas. Gido lazdelė. 2011
Gediminas Akstinas. Lentyna suolas. 2012

Antanas Gerlikas. Lenktynių įspūdžiai. 2010

Gediminas Akstinas. Akvarelė. 1995

Roberto Narkaus nuotraukos

Balandžio 6 d. naujoje Vilniaus parodų erdvėje „The Gardens“ atidaryta menininkų Gedimino Akstino ir Antano Gerliko susitikimų paroda.

Ši paroda randasi kaip patirtys kino seanso metu dingus elektrai, kuomet ekrane blykstelėjus šviesai, neriama į tamsą, o tu vis dar impulsyviai žvelgdamas į ekraną pradedi jausti kitą esantį šalia ir šypsaisi žinodamas, kad jis šypsosi ar gailisi dar iki žinojimo, dėl ko jis šypsosi ar gailisi. Parodos nuolat vyksta mainų pavidalu. Šįkart matyti, ką kiekvienas atsineša į susitikimą, kai jau žino, kur eina. Taip ši paroda tampa ir apsikeitimu, panašiu į tą, kuomet traukinių stoty du keleiviai susikeitė laikraščiais. Jie toliau nuvažiavo savo reisais, o laikraščiai buvo skirtingų dienų.

Gediminas Akstinas (g. 1961) yra vyresnės kartos menininkas, geriausiai pažįstamas iš savo masyvių metalo konstrukcijų ir antropomorfiškų rankų darbo lentynėlių. Kūrinių sprendiniai visada neatsiejami nuo konkrečios vietos ir situacijos. Savo kūryboje dažnai naudoja kasdienybei priklausančius daiktus, nepamiršdamas jų idėjų ir formų teikiamų galimybių naujoms istorijoms.

Paskutinės parodos: Dimensija 1, ŠMC, Vilnius, 2006; Europa/4 taškai, Kultūros platforma KultFlux,Vilnius, 2009; RITA Antano Mončio namai – muziejus, Palanga, nuo 2010.

Antanas Gerlikas (g. 1978) yra jaunosios kartos menininkas. Savo darbuose jis įvairiomis formomis analizuoja meno kūrinio logiką, tai daro žvelgdamas iš kasdienio gyvenimo ir paties kūrinio perspektyvų. Parodoje-susitikime Antanas Gerlikas dalyvaus pateikdamas meno kūrinius kaip tranzitinius objektus.

Paskutinės parodos: Pasivaikščiojimas, ŠMC fojė, Vilnius, 2012; The Museum Problem, kuratorius Chris Fitzpatrick, galerija Frutta, Roma, 2012; Foto finišas, autorius Raimundas Malašauskas, ŠMC, Vilnius, 2011.

Parodos kuratorės Monika Lipšic ir Gerda Paliušytė

Parodos atidarymas vyks šių metų balandžio 6 d. 18 val.

Paroda veiks iki šių metų gegužės 10 d.

Parodų erdvė „The Gardens”, Planetariumas, Konstitucijos pr. 12A, Vilnius

„The Gardens” darbo laikas: Ketvirtadieniais-Penktadieniais 17-19 val. arba susitarus.

www.thegardens.lt